Šiandiena pagal GaBiKi

  Taigi, pačioje pradžioje sveikinu save su šimtuoju šio nuobodaus dienoraščio įrašu.
   Antroje pradžioje džiaugiai pranešu,kad tuojau tuojau startuos mano laida “Neprivalai būti žalias, kad būtum žalias”, kurios galėsite klausytis per internetinę radiją “Radiošokas”. Joje jums kvaršinsiu galvas ekologijos, gamtosaugos ir gyvūnų teisių temomis… Tik,esmė tame,kad “Radiošokos” kaip toks dar net nestartavo. Tad belieka laukti gruodžio mėnesio,kuomet darysim grandiozinį atidarymas, ir kai šiame bloge atsiras ir mano mieliausiosios radijo stotelės reklama XDDD
  Yra vienas dalykas, kuris mane neramina… Na,jų yra šiek tiek daugiau nei vienas, tačiau pradžiai užteks vieno. Taigi taigis (XD)

Cia turejo buti 10 eiluciu impulsisko,emocingo skausmo… O dabar. Dabar tai geriau pasakyti zodziais. Du zodziai. As tau juos pasakysiu.
 

  Tobulas auksinis ruduo jau moja ranka atsisveikindamas, o aš dar nespėjau juo atsidžiaugti. Tikriausiai niekada ir nespėsiu juo atsidžiaugti visiškai, todėl jis pas mane sugrįš kasmet. Tereikia palaukti.
  Nuostabus ir pirmasis toks savaitgalis sostinėje: naujos pažintys, nauji potyriai ir daug laimės bei mažai miego. Troškimas pakartoti savaitgalį…kadanors. Pradėjusi vertinti naujus dalykus, o senus pamilusi dar labiau, tetrokštu,kad laikas prabėgtų dar greičiau…iki kito savaitgalio. Nes tik toks laikas suteikia tokią palaimą, apie kurių šnabžda deivės, apie kurią svajoja viską turintieji. Kaip sapnas…pats nuostabiausias, pats geriausias. 
 

[Svajonė užgniaužusi kvapą]

  Šypsena neapleidžia mano lūpų, prisiminus tą puikų laiką ir žmones, su kuriais buvau. Žydriuką, kuris taip skausmingai miegojo; Eva,kuri nebebuvo ta Eva, su kuria atsisveikinau; Rudaakę, kuri jau tapo ir rudaode. Ypatingas pasivažinėjimas rytiniu mikriuku ir atlikę talonėliai. Rytinė kava ir keistos nuotraukos. Ir neįrodyta hipotezė,kad Kaune geriau….

  Pagaliau atėjęs ruduo pavergė mano šidį. Kuo toliau tuo labiau suprantu kaip jis man patinka. Grįždama tais pačiais keliukais namo matau vis naujus žaviai rudeniškus vaizdus: žaidžiančius katinus, vedžiojamus šunis, senukus besišnekučiuojančius ant suoliuko, žavingai krentančius lapus. Visa tai ir yra tai,ką pamilstu vos pažvelgdama-tingi ir šalta rudens monotonija. Mano vaikystės draugai-broliai Grimai su savo pasakomis nesugebėtų perteikti tokio rudens grožio,kokį matau aš. Žinoma,šalčius pakeikti tenka, bet juk jie yra to žavesio dalis.
  Ruduo yra lyg katalizatorius,sužadinantis mano smegenyse susižavėjimo reakciją,kurios rezultatas svajonės. Nėra kito metų laiko, taip paveikiančio mane. Jis tiesiog gražus…su savo parku,pilnu lapų…su savo vėju, lenkiančiu šakas…su švelnia saule,kuri nepersistengia šviesdama…

  Žvelgiu į savo svajonių-amerikiečių buldogų nuotraukas su šypsena ir ašarom akyse. Svajonės su laiku tampa skausmingos,kai supranti kad iki jų išsipildymo dar tiek daug reikia laukti.Randu vieną už kitą gersnius…arba vieną už kitą pigesnius. Žinau,kad turiu tiek pinigų,jog galėčiau įsigyti vieną mažylį. Bet tik įsigyti. Ir tikriausiai tai ir skaudžiausia, kad negaliu jiems suteikti visko,ko jeims reikėtų. Dar bent 4 metai ir turėsiu tokį mažylį. O kolkas reiks subuldoginti savo katiną…Mes labai stengiamės ir jam jau nedaug trūksta iki amtelėjimo XD
  Ko dar nesveikinau su naujais katorgos metais (t.y. mokslo metais)-sveikinu dabar. Sekmės kankinant mokytojus ir savo smegenis. Grūskite į jas žinias kiek galite ir kol galite. 
  Vakar džiugiai sutiktas ruduo paliko ženklą mano gerklėje-sveikutė, angina! Bet buvo verta. Ir buvo nerealu. Ačiū už pagalbą sutinkant rudenį ir anginą kartu. 
  Asmeninio gyvenimo sausainio receptas. Jums reikės:

• 
  
  milijono paslapčių nuo milijono žmonių


• 
  
  milijono svajonių, iš kurių pusė yra įgyvendinamos lengvai,ketvirtadalis sunkiai ir likusi dalis visiškai neįgyvendinama


• 
  
  milijono jausmų,kurių pusė priskiriama paslaptims


• 
  
  vieno žmogaus,kuris sutiktų tą sausainį sužiaumoti

  Viską išmaišyti,sukratyti ir padruskinti bei pacukritni. Vaišinant kitus galima duoti tik trupinius. Daugiau nei vieno sausainio gaminti nepatartina.
  Tai tiek.

  Eidama namo pastebiu kaip jie pjauna jam koja. Ir jis tyli. Nors jam skauda,tačiau rėkti jis negali. Jo kūnu tekantis kraujas nėra matomas, kaip ir jo ašaros. Jo skausmo šūksniai nėra girdimi. Jis gaili savo nimfų, savo deivių ir fėjų, kurios jį paliko…Kurios jo nebesaugo. Gal dėl to visa tai ir atsitiko. dėįl palikusių nimfų,deivių ir fėjų. Nors jeigu jos ir nebūtų jo palikusios, tiems,kuria pjauna jo koją, tai nerūpėtų. Jie pjautų ir nimfas,deives ir fėjas. Nes jiems reikia šilumos. Deginti!

[Mažytis džaigmas ir didelė svajonė]

  Užklupęs lietus priminė rudenį. Tetrūko lapų, bet juk idealu nieko nebūna… Ech,rudenėli rudenėli. Jau ilgiuosi to keistoko šaltuko, purvo balų, keisto kvapo. Tiesiog rudens…
   Taigi, katiną prikeliu nukeldama nuo savęs, numetu pledą ir visus kitus šildančius užklotus, kuriais taip rūpestingai apsikamšiau, ir lekiu į tolimiausią parduotuvę pirkti pieno ir visokių kitokių nesąmonių.
   Lėkdama per parką su lūžtančiu skėčiu virš galvos, pradedu svajoti apie keturkojį patrakėlį dūkstantį šiame parke po kelių metų. Stabtelėjusi suvokiu kad aš tam nesiparuošusi. Aš to noriu, tačiau kas iš to. Tam nėra salygų ir taip toliau. Norai liks norais dar bent 4 metams. 
  Jau išėjusi iš parduotuvės užuodžiu keistą kvapą-kaip Kalėdinių žvakių,kurios dega per kiekvienas mūsų Kalėdas. Ir neišvengiamai prisiminiau mandarinų ir saldainių kalnus,kuriuos randu po eglute kiekvienais metais. Apie dovanas,kurios kaupia dulkes mano kambaryje. Visos mielos ir retai naudojamos. Ir neaišku jos mielos nes retai naudojamos ir retai naudojamos nes mielos.
  Grįždama per tą patį parką po medžiu randu laimę. Pasislėpusią ir šlapia. Kvepiančią visais širdžiai mielais kvapais. Besišypsančią ir spinduliuojančią džiaugsmą. Laimė buvo tokia žavinga ir tokia viliojanti, kad nesugebėjau susivaldyti ir bandžiau ją pagauti. Ji buvo greita,tačiau nepakankamai ir aš apsikeičiau su ja jausmais-ji man davė daug laimės, o aš jai daug nostalgijos.
  Prie pat namų pamačiau savo kambario langą-tas švarias užuolaidas kurias tik neseniai išskalbė mama, žaislus sudėtus ant palangės ir kaktusus,kuriuos noiu pakeisti levandomis. Tas vaizdas man pasirodė toks mielas…Tikriausiai todėl kad gavau laimės dalelę.

 
[Baltic Bulls Elen von den Wegen. Amerikiečių buldogės idealas. Na,bent jau man. Padarėlis, kurio nuotraukomis mėgaujuosi jau beveik porą mėnesių. Ir ji tik gražėja. Vis labiau ir labiau primena tą šunį,su kuriuo norėčiau bėgioti rytais ir užmigrti vakarais. Tą šunį,su kuriuo norėčiau užmigti rytais. Žaviausias,nuostabiausias mano matytas padarėlis ir negaliu sulaikyti ašarų žiūrėdama į ją. Ji nebus mano. Jeigu ir turėčiau salygas jai išlaikyti-ji vis vien jau rezervuota. Verk neverkus tokio grožio neturėsiu dar bent 4 metus. Mažiausiai 4 metus.]

  Pora savaičių užsienyje ir savaitė aplinkotyros-aplinkosaugos stovykloje. Puikiai praleistas laikas, nauji draugai ir troškimas grįžti ten ir kitais metais. Ačiū ŽVEJONEI XD 
  Artėjantys mokslo metai visiškai negasdina. Jų net šiek tiek laukiu. To pastovaus žinių kimšimo į galvą ir skubėjimo,lėkimo… Lėkimo ir skubėjimo. Ir vilkimosi namo visiškai nusikalus.

[Baltic Bulls Elfa]
[Mažytis padarėlis,kuriam dar net mėnesio nėra, o jau žvelgia į pasaulį tokiomis buldogiškomis akimis ir atstačiusi krūtinę - pasiruošusi iššūkiams.]

  Pirmadienis ir antradienis praleisti Druskininkuose:
1. Nueiti kilometrai šlubuojant ir bėgimas per lietų, vis dar šlubuojant.
2. Atiduotos juodos kojinės ir parsivežtas D-light’as.
3. Gautas litas ir dvidešimt centų, kuriuos buvau nusprendusi pasidalinti.
4. Peršalimas ir keiksmai dėl skaudančios kojos.
5. Nusivylimo nė lašo, o džiaugsmo daug.
6. Džiaugsmo tiek pat daug kiek ir fizinio skausmo. Atkentėta už kiekvieną nueitą metrą.

  Ir vis dėl to, norisi dar. Nesvarbu tas skausmas. Juk ne pasaulio pabaiga,kad truputį paskauda. Na gerai, ne truputį…Tačiau, kai šypsena neapleidžia veido, skausmas tampa tokiu mažyčiu veiksniu. Ir visiškai nesvarbiu. Rasta laimė kiekvienoje akimirkoje priverčia mane prašyti dar dar ir dar tokių akimirkų. Dar ėjimo nežinia kur, bet ėjimo.
  Norai išpildyti, išvyka užskaityta.

  Vakar gavau mažyti šoką. Bežiūrint Austrišką MTV pamačiau vieną klipą . Šią dainą girdėjau šimtus kartų, tačiau klipą pamačiau pirmąkart. Sedėjau prilipusi prie televizoriaus ekrano mintyse maldaudama, kad pakartotu. Žinoma, nekartojo… Tad šiandien susiradau šį klipą. Ir jau moku mintinai. Kvailai dainuoju, niuniuoju ir kartais išspaudžiu kokią menkavertę ašarėlę. 
   Tai tokios tokelės…Tiesa, prieš savaitę…taip, jau lygiai prieš savaitę susižeidžiau koją. Ji pradėjo tinti, mėlynėti… Kitą dieną apsilankėme ligoninės priimamajame, kur chirurgas sadistiškai apmaigė mano vargšę kojytę ir tik nusiuntė į rentgeno kambarį. Kadangi lūžio jis nematė, liepė tepti “Fastumgel”. Ir taip jau savaitę tapu tepu, tepu tepu. Skausmas vos vos praėjo, bet ne tiek, kad nešlubuočiau. Taigi, jau savatę žaviuosi savo kojos mėliu XD 
   Tai tokios tokelės… Tiesa, ši naktis mane apdovanojo nuostabiu sapnu. Dalinai košmaru. Bet tame košmare buvo viskas ko trokšta mano širdis. Viskas ką noriu ar norėjau patirti. Viskas ką dabar prisiminus aš nusišypsau.  Jau nebežinau kuriam dievui dėkoti už tokį sapną…ar kurio nekęsti už jį…

Tokia keista naktis nukrito
Ir tie jausmai ar ne jausmai
Pridpaudę laikė ligi ryto
Ir ką su jais veikt nežinai

Tu ir tavo Dievai
Tu ir tavo Dievai

Tu nori džiaugsmo pasisemti
Tu nori liūdesio atsigert
Bandai save meile smaugti
Vienu metu ir juoktis ir verkt

Jei tavyje kažko trūksta
Tai tavyje kažko per daug
Aukų laužai liepsnoja rūksta
Ateina laikas kažką aukot

Tu buvai pasiryžęs
Ir visko atsisakei
Bet ką radai namo sugrįžęs
Viską atgal gražino dievai
[Siela -Tavo Dieavi]