Šiandiena pagal GaBiKi

ingrid-michaelson-keep-breathing

  Labiai ramiai nusiteikusi, keistai ramiai nusiteikusi,  skaičiuoju kiek kitais metais mano tėvams atsieis manasis mokslas… Trys korepetitoriai,  pianino pamokos, neakivaizdinė kinologų mokykla ir mano nesuvaldoma, nepažabojama aistra knygoms. Na, 300 Lt į mėnesį, jeigu nepasikeis korepetitorių kainos. Galbūt “miesto vaikams” tai pasirodys nedaug, bet aš esu nedidelio miestelio gyventoja, kuriai iki gimnazijos apie 200 metrų kelio ir man, tiesą pasakius, gaila savo tėvų pinigų. Aš dar tik vienuoliktokė (pagaliau vienuoliktokė), o jau jų kišenės tuštėja. O dar IELTIS, kuriuos laikysiu žiemą, vairavimo kursai… Kaip aš visą tai suspėsiu po galais! Na gerai, gal kelis kartus persiversiu per galvą į visur lakstydama, bet nė neabejoju, kad man tai patiks. Juk to laukiau 11 metų, visus vienuolika metų, kai buvau mokykloje laukiau būtent šių dviejų metų…Tų dviejų  metų, kai jau kaip ir matomas tikslas, kai skubėjimas ką nors daryti įgyja prasmę, kai viską jau kaip ir tenka daryti kokybiškai, nes laiko pasitaisyti jau gali ir nebelikti.
  Tik širdy kirba baimė, kad nerasiu laiko, arba skirsiu jo per mažai tam, kas man iš tiesų yra svarbiausia, apie ką galvodama aš nusišypsau, o mano akyse atsiranda smulkios laimės ašarėlės, nes žinau, kad kai kas pasiryžęs mane laikyti glėbyje iki tol, kol man nukris paskutinis žilas plaukas, o ir tada iš glėbio vargu ar paleis. Tikriausiai būtent tas žinojimas iš tiesų džiugina… žinojimas, kad tai, ko aš iš tiesų nelaukiau, ko nelaikiau tokiu svarbiu, kas užklupo taip netikėtai iš tiesų yra pats svarbiausias, pats nuostabiausias man atsitikęs dalykas per visą pilką, na, ganėtinai pilkšvą gyvenimą…

  Taip, žinau, kad įrašas kiek pavėluotas…Vasara jau kuris laikas sklando ore, įkyriai zvimbdama, kad kaip ir derėtų džiaugtis-atostogos šiaip ne taip. Tačiau man nesinori to daryti…Ne, ne taip-man tai norisi daryti, aš trokštu džiaugtis, trokštu mėgautis viskuo, ką šiais metais man suteiks vasara, juk mano paskutinė nepilnametystės vasara. Tik, ji ne tokia, kokios trokštu aš, kokios tikėjausi-švelnios, mielos, kupinos  rūpesčio ir meilės (?)… Taip, meilės. Ji kaip ir yra. Ji buvo ir prieš vasarą, tikiu, kad bus ir po jos. Tik ne taip , kaip įprastai būna, su manąja meile kartu nežengia švelnumas, rūpestis, mielumas ar meilumas. Gal dėl to, kad ji jau apsistovėjusi- jai jau beveik dveji metai, gal man derėtų priprasti, kad nuo šiol bus tik vaikiški šėliojimai, kad bučinys nereikš švelnumo, kad jis liks bereiškmis daugeliu atvejų, kad į romantikos troškimą bus atsakyta-nėra tam sąlygų/nėra kur ką nors romantiško nuveikti, kad man pravirkus iš nevilties, iš troškimo, kad mano meilė bent apsimestų švelni, aplink mane tik bus strikinėjama, į mano plaukus kaišomos gėlės ir lapai, siekiant prišaukti mano šypseną. 
  Tačiau, galiausiai, kad ir kaip bebūtų-mano meilė yra mano meilė, ta kuri noriu, kad liktų… Ta, apie kurią galvojant mano pilve skraido drugeliai. Ta, apie kurią nepaliauju galvoti. Ta, dėl kurios noriu būti, tapti geresnė. Ta, kurios nenoriu paleisti ir ta, kuri, tikiu, nenori paleisti manęs. Mano meilė liks ta, ant kurios peties galiu padėti galvą, kai man sunku, ant kurios galbūt išsiverksiu ir mano meilė ta, kuriai galiu atiduoti ne tik petį ir ne tik išsiverkimui, ne tik prigludimui, kai jai sunku. Mano meilė yra ta, kuriai nepavargstu įrodinėti savo jausmų, dėl kurios skubu keistis, dėl kurios noriu šiek tiek švelnaus, noriu tik lakoniško paprastumo, nuolatumo.

[Paitoon's Be My Witch]

  Pavargusi, labai pavargusi, sudrimbu šioje nedekingoje kėdėje su nulūžusia koja. Pati suprantu, kad tuojau krisiu, tačiau neapleidžiu savo “posto”, naiviai tikėdamasi, kad dar bent šiek tiek išsilaikysiu. 
  Pavargusi, labai pavargusi, traukiu iš galvos dienos įvykių prisiminimus ir paslapčia skaičiuoju dienas iki ATOSTOGŲ. Tų išsvajotųjų. nerealiųjų ir beproto laukiamų. Joms yra vienas vienintelis planas-pailsėti. Nuo visko. Šį kartą tikrai nuo visko. Išsidrėbti lovoje su knyga ir pamiršti, kad kažkas aplinkui egzistuoja….Na, gal nebent tas kiauksintis žiurkius, kurį man, tikiuosi, teks prižiūrėti.
  Pavargusi, labai pavargusi, dar pasisukioju kėdėje ir…ir krentu. Tyliai kikendama pati iš savęs atsistoju ir aukštai iškeliu galvą. Šaunu, kad turiu progą pasitaisyti. Kai kurie jos neturi. Ievos mama mirė.
  Pavargusi, labai paargusi…

  Man, kaip Lietuvos pilietei rytdiena turėtų būti džiugi ir ypatinga - juk kaip ir Lietuvos nepriklausomybės diena, bet kol kas ji man yra džiugi tik viena vienintele prasme: NEREIKS Į MOKYKLĄ! Tad kas man negerai? Ir nejau tik man vienai? Ar tik aš viena rytdieną ruošiuosi praleisti visiškame nepilietiškumo liūne kiurksodama prieš vis dar nieko gero nerodančią televiziją?
   Galbūt tai paguostų, jeigu žinočiau, jeigu suprasčiau,kad aš esu balta visiškai nepatriotiška varna aplinkinių būryje, bet geriau apsižvalgius belieka padaryti išvadą, kad aš vis dėlto esu juoda varna, visiškai tokių pačių juodų varnų būryje, kurių tik viena kita, tokia senstelėjusi, anksčiu buvusi balta, dabar jau papilkusi ir tik burbanti kokia negera ta Lietuvos valdžia, tačiau pati nieko nedaranti, kad pagerintų šią padėtį. Esu nusivylusi šia varna ir šiek tiek bijau tapti tokia pačia.
  Ne kartą teko girdėti žmonių pasipiktinimą taip vadinamomis “skustagalvų eitynėmis”. Kad ir tų pačių papilkusių varnų-senų bobučių. O mano nuomone tai pagirtina. Ar svarbu kaip atrodo žmogus jeigu jis patriotas? Ar svarbu,kad jis skelbia fašistines idėjas?…na gerai, šitai svarbu. Bet manau, kad šis burbulas nebūtų taip išpūstas jeigu taip vadinami “skustagalviai” iš tiesų būtų buvę neišskirtiniai, jokiai subkultūrai nepriklausantys žmonės-neturintys aiškaus stiliaus ir panašiai. Galiausiai, jeigu šiame mano pasvarstymų kupiname įraše grįžtume prie pilšvų varnų ir fašizmo bei jeigu taip “netyčia” juos susietume tiesiog negalėtume nepastebėti tų tylių ir netylių rasizmo užuomazgų kaip į troleibusą įlipus afro-kažkokiam žmogui jis bus užbadytas pirštais ir mažų mažiausiai apkalbėtas. Bet čia jau nuklydimas į pievas…Juk visi mes suprantame, kad Lietuvo buvo ir , deja, bus rasistinė bei homofobinė šalis.
  Aš, kaip ir daugelis mano varnų būryje, nesieju savo ateities su tėvyne. Ji patraukli man būna gana retai: tolerancijos stoka žmonėse ir neveiksnumo padariniai jų veiduose kai tikimasi visko, o nedaroma nieko iš tiesų žlugdo. Galbūt viskas būtų kitaip, jeigu manyje būtų ugdomas patriotiškumas, jeigu Maironio eilėraščiai man būtų ne prievolė, liepta išmokti mintinai, o sielos draugo žodžiai, atspindintys ir tai, ką jaučiu aš. Tačiau baisiausia, kai istorijos vadovėliuose aprašyta taip sunkiai siekta Lietuvos nepriklausomybė sutrypiama, apspjaunama tų pačių senolių lūpomis: “prie ruso buo geriau”.

  Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimastęs tamsus Nevėžis
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę
Griaudžiai užtraukia “Pulkim ant kelių”,
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
[Marinos "Lietuva brangi"]

  Eilinį kartą žvelgiu į amerikiečių buldogų nuotraukas, eilinį kartą su ašaromis akyse svajoju apie tai,kaip vienas jų atitipens ligi manęs, lyžtels ranką taip kviesdamas žaisti. Ir skaičiuodama dienas negaliu patikėti, kaip greitai jos lekia. Jau po poros metų turėsiu savo svajonę, jau po poros metų savo gyvenimą dalinsiu į kelias dalis ir vieną jų atiduosiu svajonių augintiniui-amerikiečių buldogui. Ir jau tuojau tuojau svajones pakeis realybė, žavus bei mielas rūpestėlis.
  Ne svajonių sferoje nieko naujo-viskas lyg ir tobula, viskas šaunu. Būtent todėl įsigilinu į chemijos sąsiuvinį, ieškodama prasmės keistose formulėse, kurios kaip ir turėtų reikšti anglies alotropinių atmainų chemines savybes.

Waiting for your call, I’m sick, call I’m angry
call I’m desperate for your voice
Listening to the song we used to sing
In the car, do you remember
Butterfly, Early Summer
It’s playing on repeat, Just like when we would meet
Like when we would meet

Cause I was born to tell you I love you
and I am torn to do what I have to, to make you mine
Stay with me tonight

Stripped and polished, I am new, I am fresh
I am feeling so ambitious, you and me, flesh to flesh
Cause every breath that you will take
when you are sitting next to me
will bring life into my deepest hopes, What’s your fantasy?
(What’s your, what’s your, what’s your…)

Cause I was born to tell you I love you
and I am torn to do what I have to, to make you mine
Stay with me tonight

And I’m tired of being all alone, and this solitary moment makes me want to come back home
x4
(I know everything you wanted isn’t anything you have)

Cause I was born to tell you I love you
and I am torn to do what I have to, to make you mine
Stay with me tonight

Cause I was born to tell you I love you
and I am torn to do what I have to, to make you mine
Stay with me tonight
(I know everything you wanted isn’t anything you have)

[Secondary Serenade - Your Call]

  Žiūrėdama į šią nuotrauką [amerikiečių buldogytė, o kaip gi kitaip..?] klausau šios dainos,kurią kątik man atsiuntė Žydriukas. Paryškinau eilutes, kurios man primena tą šuns idealogiją, kurią esu nusistačiusi nuo savo pirmojo mažiuko Rinčio. Ir kuri dar ilgai liko po jo mirties, kurios neatstoja du dideli išpampę katinai ir, dėl kurios kartais verkiu, nes man trūksta,kad ją,kaip sumautą teoremą įrodinėtų 24 valandas per parą, nes noriu 24 valandas per parą kažkuo rūpintis, kažką lepinti ir cackinti. Ir puikiai žinau,kad tai galėsiu daryti po kelių metų. Tik po kelių metų? O gal net po kelių metų? Kad galėčiau pasakyti, kad myliu , kad galėčiau apsikabinti…ir visai nesvarbu,kad šuniui, kad šuniui, kuris tave aplaižys ir išpurvins, kuris tau pridarys tiek visokių smulkmeniškų nemalonumų. Ir kad kaip imperatoriai Augustai, užvaldytų protą ir širdį…Aš to trokštu labiau už viską. Trokštu to iš visos esybės.

  Vienintelis dalykas, dėl kurio žmonių “vaisiai” man atrodo gražūs- tai jų dar neprarastas ryšys su gamta. Nors jis ir trapus, nors jis ir nutraukiamas vos išsigastama amsinčio šuns, tačiau jis yra daug stipresnis nei suaugusiųjų, juk tas mažas padarėlis (vaikas) ką tik jautė visą gamtos grožį, visą stiprybę, viską viską, ką motušė gamta padovanojo ir atėjęs į šį pasaulį nori suprasti,patirti dar daugiau…kol tėvai jam į rankas neįkiša kompiuterio ar TV pultelio, kad vaikas “susipažintų” su tecnikos “stebuklais”, kad kuo anksčiau išmoktų visuo tuo naudotis ir vieną dieną taptų informacinių technologijų išradėju ir visai nesvarbu, kad garbaus amžiaus jam vietoj akinių reiks nešiotis žiūronus, kad galėtų ką nors įskaityti.
  Savo vaikus, kurių tikiuosi neturėti, auklėsiu visai kitaip: taip,kad jie nežinotų kas yra kompiuteris, taip,kad televizorius jiems atrodytų didžiausias baubas, taip,kad gamta jiems atrodytų deivių deivė.  Ir gailiuosi, labai gailiuosi, kad manęs taip neauklėjo.

   Anksčiau maniau,kad kažką moku. Kad moku rašyti,pavyzdžiui. Kad parašau ką nors uždegančio, ką nors, kas pasaulį sukrečia iki širdies gelmių. Šiandien suprantu,kad temoku spręsti genetikos uždavinius ir mylėti gyvūnus. Todėl mano ateities pasirinkimas sustojo ties veterinarija, ties tuo,ko aš bijau ir ko trokštu. Tai kvaila, žinau,kad kvaila. Žinau, kad galiu daugiau ir aš noriu daugiau. Noriu padėti JIEMS-gyvūnams. Ir bijau, bijau dirbti Lietuvoje. Bijau, kad nieko nepasieksiu,kad jiems nepadėsiu. Bijau,kad teks užmigdyti. Negalėčiau iš gyvūno atimti gyvybės.
  Vakar buvo 42 biologijos olimpiada…Man antroji. Tikrai moku spręsti tik genetikos uždavinius. Gazlėtų būti genetikos olimpiada XDDD arba kinologų olimpiada XDDD

  Mintys kilo žiūrint į seną juodą katiną. Jau kuris laikas galvoju,kad jam paskutiniosios ir prisimenu kiekvieną keistą akimirką, praleistą su juo. Nes juk kitokių ir nebuvo. Tik ypač keistos, neįprastos, bet kupinos meilės, kurią jis spinduliuoja, kurią jis atiduoda man.
  Prisimenu kaip jis išgirdęs tėvo balsą arba kosulį lėkdavo pas jį, įsitaisydavo ant jo kėdės su ratukais, jokios kitos, tik ant tos, ir miegodavo visą dieną. Svarbiausia būti prie jo. Prie žmogaus, kuris jį priglaudė, kuris parsivežė nuo kapinių jau didelį, kuris primė į namus su kotletais ir išleido,kai juodajam katinui reikėjo išeiti. Kai jis nesprendė išeiti. Ir priėmė,kai jis grįžo po poros savaičių. Priėmė vėl su kotletais.
  Prisimenu kaip tvarkėme jo žaizdas, kai jis grįžo po eilinio mūšio. Kaip rūpinomės jo lūžusiu stuburu, kažkada buvusia dailia ilga uodega, šluojančia žemę. Dabar ir ji lūžusi. Kai atšąla jam vėl skauda ir su ašaromis akyse matau kaip jis susirietęs šlubčioja. Bet per didelė meilė, per didelis prisirišimas neleidža net pagalvoti ape tokį dalyką kaip eutanazija.
  Prisimenu kaip jis išlydėjo Tigrą, mano pimąjį pusiau laukinį katiną, kaip jis jį pakeitė ir kaip į žaliąsias lankas išleido mano mažiuką Rintė. Vienintelį ir nepakartojamą pudelį. Geresnio už jį nėra, atiduočiau galvą jei geresnį rastumėte. Kaip priėmė mano antrąjį pusiau laukinį padarėlį- Kopalą, mano pasididžiavimą, mano storąjį Princą Burbulą, katiną,kuris nenustoja manęs stebinęs kiekvieną dieną, ir, kuris kuo toliau tuo labiau pavergia mano širdį.
  O dabar juodasis guli ant mano lovos. Sunkiai ir tankiai kvėpuodamas, vaidina miegantį, bet vos kam nors sujudėjus jis savo meilės kupinomis akimis žvelgia į drįsusį sujaugti tvyrančią ramybę.
  Žiūriu į jį ir negaliu atsigrožėti šiuo padarėliu: išdidus ir ištvermingas, atsidavęs ir drąsus, jis pavergė šiuos namus savo meile ir ištikimybe. Jis kaip senbernaras seiliojasi kai ji glostai,kai jam gera. Jis mažasis panterinas, kuriuo didžiuojuosi. Padarėlis, kurio veido bruožai man rodo, koks jis iš tiesų yra. Ir aplink kaklą pražilę plaukai rodo koks šis išdidus padaras vis dėlto senas.
  Tad paskutinę šių metų dieną aš dovanoju jam.

  Į kambarį ateinantis katinas nesijaučia nekviestu svečiu. Bet jis toks yra. Jis trukdo. Nors tyliai sėdi kamputyje.
   Motina, iš pat pradžių žaidusi,lepinusi savo dukrą dabar spardo katiną. O mažoji dukrelę laksto aplink juos ir ploja mažomis putliomis rankutėmis.
  Tai vyksta gatvėse, namuose ir net darbuose. Tačiau niekam tai nerūpi. Niekam nerūpi juodas katinas, dabar gulintus kruvinas ant žemės. Juk jis tėra katinas. Jis ir neturėtų niekam rūpėti?